Lina Vaišnytė
Gimiau 1978 m. Vilniuje, augau meniškame Užupyje. Su mama mėgom stebėti lietų. Atsisėsdavom ant laiptų po stogeliu ir žiūrėdavom kaip pliaupia iš dangaus, pagal burbulus balose spėdamos ar lis ilgai. Kartą per vieną tokią liūtį pamatėme permirkusį žmogų, besivedantį dviratį. Pagailo praeivio ir pakvietėm jį po stogu sušilti. Žmogus pasirodė esąs dailininkas ir po apsiaustu saugojo nuo lietaus eskizų sąsiuvinį ir pieštuką. Gurkšnojome arbatą, dailininkas nupiešė mano portretą. Mama jam rodė mano piešinius. Nepažįstamasis sakė, kad esu talentinga. Nuo to laiko kiekvienas prisilietimas prie tapybos ar piešimo man yra kupinas paslapties ir romantikos, kvepiantis arbata ir šiluma, gelbstintis užklupus gyvenimo lietui.
Pomėgis dailei lydėjo visą gyvenimą, tačiau susiklostė taip, kad baigiau muzikos pedagogikos ir chorinio dirigavimo studijas Vilniaus Konservatorijoje ir tik vėliau vėl prisiliečiau prie vizualaus meno.
2005 m. atradau šilko tapybą. Šis užsiėmimas taip įtraukė, kad įgyta patirtimi ėmiau dalintis vesdama mokymus, su bendramintėmis įkūrėme Šilko tapybos asociaciją.
Tobulinau meninius gebėjimus pas grafiką Kostantą Markevičių. 2017 m. baigiau Lietuvos edukologijos universiteto dailės pedagogikos studijas. Baigiamojo darbo tema “Abstrakti tapyba dailės pamokoje”, darbo vadovė prof. Giedrė Riškutė. Šiuo metu tęsiu studijas LEU dailės katedroje, vizualiųjų menų magistrantūroje. Gilinu žinias ir gebėjimus tapyboje, dalyvauju parodose, pleneruose.
Su Anykščių kraštu visada jaučiau ypatingą ryšį. Mano proseneliai kilę iš Andrioniškio kaimo. Čia visi buvome laukiami pas močiutės seserį Janę. Arkliukas Sakalėlis, šieno vežimai, karvutės pienas, žemuogėlės pamiškėje, Šventosios upės vandenys – suformavo meilę gamtai, kaimui, paprastam ir nuoširdžiam bendravimui. 2017 m. vasarą atvykome čia gyventi.